Kai studijuoji kokios nors užsienio kalbos filologiją, gali numatyti, kad būsimos darbovietės turės ne tokią ir plačią amplitudę. Tai galės būti vertimų biuras, kokia nors turizmo įmonė, taip pat kokia nors ambasada. Taip pat galėsi tiesiog sėdėti namuose ir nuolat versti grožinę literatūrą. Tai irgi įmanoma. Tačiau man visgi susiklostė taip, kad būtent vertimų biuras ir tapo antraisiais namais.
Kaip įsidarbinau
Vos tik baigus filologiją, o gal ir kokią nors kitą humanitarinę, o gal net nebūtinai humanitarinę, specialybę, jauną žmogų užplūsta baimė. Tai kas dabar bus? Kaip čia reikės eiti į tą gyvenimą, ir kaip reikės jį gyventi? Kaip reikės daryti, kad viskas būtų gerai, kokį darbą reikės dirbti? Nors nerimas tas pats graužia ir tada, kol dar tik studijuoji užsienio kalbą, bet kažkodėl tik vėliau, atsiėmus diplomą, imi ieškotis tikro darbo. Vertėjais būna didelė dalis studijuojančiųjų filologiją, kiti dirba išvis su specialybe niekaip nesusijusius dalykus, dar kiti daro kažką, kas būtų su daugiau judėjimo, kažkokie tarptautiniai santykiai ar prekybos. Tačiau man atrodė, kad pradėti kabintis į gyvenimą ir lipti karjeros laiptais norėčiau kaip tik nuo vertimų biuro. Taigi, todėl norėjosi ir susirasti darbą kaip tik vertimų biure. Padariau paprastai ir net banaliai – pasirašiau gražiausią, kokį tik mokėjau, motyvacinį laišką, sukurpiau dailų CV, ir visą šią mantą išsiuntinėjau į visus biurus. Aišku, niekas manęs nepakvietė, nes tokiu „Copy – Paste“ principu sukurti laiškai niekieno nedomina. Tada draugai pamokė, kad reikia labiau pasistengti, pamatyti įmonėje išskirtinumą, o ir pačiai pabandyti išskirtinai prisistatyti. Tada pastebėjau, kad dar yra kelios kitos naujesnės vertimų įmonės, kurioms dar nerašiau laiškų, ir būtent joms ir nusiunčiau tuos savo geresnius prisistatymus. Buvo visai neblogai.
Darbas biure
Taigi, mane priėmė. Iš tiesų, kol esi nieko nedirbęs, visada viską įsivaizduoji kažkaip kitaip. Aš iš visokių filmų, serialų, buvau susidariusi nuomonę, kad žmonės vertimų biuruose pluša be pabaigos, kad pietauja su kostiumais valgykloje, ir kad jokiu būdu negalima nusižengti kokioms nors taisyklėms. Kai patekau į tą nedidelį biurą, kur žmonės dirba tiesiog su pižamomis, laisvu metu lošia stalo futbolą, o darbuotojų yra tik trys, mano visos fantazijos išsisklaidė. Viskas gyvenime ir yra kažkaip gyviau, tikriau, ir man tai tikrai labai patiko.